- vėsulas
- vė́sulas sm. (3a) K.Būg(Kv, Trš), FrnW, NdŽ, KŽ, Čk, Skr, Btg, Tv, Plng, Ub, Prk, vė̃sulas (3b) KII356, LsB485, Š; Kos55 1. R1, Sln, Rtr viesulas, vėtra: Vė́sulas yra žemės bulius, kuilys, suka kuokštus šieno ir smėlės į grąžtus J. Užkilo vė́sulas, iš kojų verta DūnŽ. I tik, sako, vė́sulas pakilo, žž! Lnk. Toks vė́sulas staigiai antpuolė, tiktai ūžt tą malūno sparną End. Pakilo smarkus vė́sulas Sg. Buvę vėsulaĩ, trobas nuvartelioję, žmogų užmušę Krš. Vėsulai laksto, būs lytaus Lkv. Švilpt vė́sulas, kepurė bampt nu galvos Užv. Vė́sulas kai pakilo, jų daržinę ir nuvertė Jnš. Išgrobė vėsulas iš vežimo tris karalaites (ps.) Dr. Žmogus leidęs su peiliu į verpetuotą vėsulą Yl. Vėtra laužė šakužes, vė́suls laužė viršūnę JD735. Kad kilsta vė́sulas, sako, vel[nia]s ant pietų bėga Skdv. Užejo vė́sulas – velnias veselę kela DūnŽ. Vė́sulas – velnias kazoką šoka Krš. Vėsulas tai pikta dvasia: verčia trobas, medžius ir žmones laužo LTR. Pamačius vėsulą, reikia iš tolo jį krikštyti, lieti vandenį ir žegnoti LTR. Vėsulai verčia medžius iš šaknų ir drasko šiaudinius stogus I.Simon. Smarki vėsulai S.Dauk. Kasparas matęs ant kalvele ties prūdu žybsant žvakelę, kurios ir didi vėsulai užgesyti nevalioję M.Valanč. Vėjas pavirto į vėsulą V.Kudir. Nepriėjot kalnop, kurio dasilytėtis galėjo, ir degančiosp ugniesp, ir ing vėsulą, ir ing tamsybę, ir vėtrosp BtPvŽ12,18. ^ Atleka kaip vė́sulas ano paties tas kumelys Klk. Bėris vėsulu nunešė į miestą rš. Pakol pakusa kokia kaip vėsulas neantpuls P. 2. prk. kas smarkus, neramus: Vėsulaĩ žmonys, pašėlę su visu Rdn.
Dictionary of the Lithuanian Language.